1965 rugpjūtį ji pagimdė du sveikus monozigotinius dvynius – Bruce‘ą ir Brianą. Tačiau po septynių mėnesių įvyko nelaimė – apipjaustydami Bruce‘ą, medikai smarkiai sužalojo jo penį. Plastinės chirurgijos specialistai tuomet neturėjo tiek žinių, kad galėtų ištaisyti klaidą. Tad tėvai labai apsidžiaugė, kai į pagalbą pasisiūlė garsus psichologijos mokslų daktaras Johnas Money. Mokslininkas aiškino, kad vaiko lytis priklauso tik nuo auklėjimo. Viskas atrodė paprasta: tereikia sūnų iškastruoti, suformuoti moteriškus lyties organus ir auginti kaip laimingą mergaitę. 1967-ųjų birželį Reimerių namuose atsirado lėlių ir mergaitiškų suknelių. Bruce‘as tapo Brenda.

Prieš keturiasdešimt vienus metus visi tikėjo – kultūra nugalės gamtą. Tačiau tai, kaip toliau klostėsi Brendos gyvenimas, iškėlė tik dar daugiau klausimų. Kodėl suaugę vyrai ir moterys tokie skirtingi? Ar mes ateiname į šį pasaulį it balti popieriaus lapai ir juos tėvai, giminaičiai, mokytojai primargina stereotipų? O gal šį tą mūsų kūnuose neišdildomai „įrašė“ gamta?

Akimirka, kai tampame vyrais ir moterimis

Žinau – labai smalsu, kaip susiklostė keistos mergaitės Brendos gyvenimas. Tačiau apie tai papasakosiu vėliau. Aiškintis, kas per vieni šioje žemėje esame, norėčiau pradėti nuo pačios pradžios. Kaip atsitinka, kad į šį pasaulį mes ateiname arba vyrai, arba moterys? Kam išvis reikia tų dviejų lyčių?

Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros vedėja, docentė Janina Tutkuvienė per paskaitas studentams dažnai pasakoja linksmą istoriją apie Dievą. „Pirmiausia Dievas sukūrė vienos ląstelės „failą“, jį visaip kopijavo, klijavo, dėliojo. Atsirado beždžionė. Visagalis paėmė beždžionės „failą“, pakeitė du procentus ir padarė žmogų“, – mokslininkė studentus dažnai erzina sakydama, kad Dievas pasipraktikavo kurdamas vyrą, o tada jau pasauliui dovanojo geresnės kokybės kūrinį – moterį. Besišypsančios aštrialiežuvės dėstytojos žodžiai studentų nepiktina – visiems akivaizdu, kad vyrų ir beždžionių genomas skiriasi daug labiau nei vyrų ir moterų.

Ir vyrų, ir moterų ląstelių branduoliuose juda keturiasdešimt šešios į mažytėlaičius kirminėlius panašios chromosomos. Jose slypi organizmo kūrimo instrukcija. Iš ilgų DNR gijų sudarytos chromosomos susiskirsčiusios į dvidešimt tris poras. Vienut vienutėlė pora yra lytinė: moteriškoji XX arba vyriškoji XY. Vyrais ar moterimis tampame jau tą romantišką akimirką, kai vikrus spermatozoidas, nugalėjęs galybę konkurentų, susitinka su kiaušialąste. Lytinės ląstelės turi tik pusę genetinės informacijos rinkinio. Jeigu laimingasis spermatozoidas turi X lytinę chromosomą, moters gimdoje išsivystys mergaitė, jei Y – berniukas.

„Nuostabus dalykas – dėl tos vienintelės chromosomų poros įvyksta didžiulis perversmas. Septynių savaičių embrioną ima veikti išsiskiriantys skirtingi hormonai. Ima kitaip formuotis ir lyties organai, ir smegenys, – aiškina p.Tutkuvienė. – Kai kurie bando aiškinti, kad iki septintos savaitės mes visi esame vienodi. Tai absurdas.“ Profesorės manymu, tai, kad nuo pat pradžių esame skirtingi, įrodo pasitaikantys apsigimimai. Retsykiais susiliejant lytinėms ląstelėms įvyksta nesusipratimų, ir dėl to gimsta neaiškios lyties kūdikis.

Sudėtingas procesas tas žmonių dauginimasis. Besidalijantiems pirmuonims kur kas paprasčiau. Tačiau p. Tutkuvienė įsitikinusi – ne veltui į dvi lytis suskirstyti patys tobuliausi sutvėrimai: „Iš vieno tokio paties niekada nepadarysi kitokio. Dviejų skirtingų būtybių genus jau galima įvairiai maišyti. Kai didėja individų įvairovė, vyksta sparčiausia evoliucija“. Mes – vyrai ir moterys, vadinasi, turėtume tobulėti.

Ką medžioja vyrai ir renka moterys?

Tobulėti žmonės gal ir tobulėja, bet vyrų ir moterų santykiai toli gražu netobuli.

„Vyrai, ar jūs turite savo teritoriją namuose? Abejoju. Nebent tualete, jeigu spėjate užsirakinti. Pažvelkite į spintą – ar nemanote, kad jūs jau išmesti? Urvinė okupavo visus kampus: čia yra jos kosmetika, ten – jos kvepalai“, – po tokio aktoriaus monologo į spektaklį „Urvinis žmogus“ susirinkusi publika ima raitytis iš juoko. Tai, kas vyksta scenoje, labai jau primena spektaklius namuose. Pasaulyje itin populiari pjesė apie tai, kad žmonės nuo urvų laikų pasikeitė ne tiek jau daug.

Apie tuos laikus, kai vyrai buvo medžiotojai, o moterys – rinkėjos, kalba ne tik menininkai. Žinoma, tai, kad vyrai lovoje medžioja, o moterys renka orgazmus – tik pokštas. Tačiau tai, kad prekybos centruose vyrai stengiasi kuo greičiau „nušauti“ marškinėlius, o moterys drabužius renkasi it tikros derliaus rinkėjos – ne tik pokštas. Mokslininkai rimtai samprotauja, kad urvinių žmonių gyvenimo ritmas suformavo mūsų elgesį. „Nustatyta, kad dauguma vyrų geriau orientuojasi erdvėje. Tai nesunku paaiškinti – vaikydamiesi žvėris, jie nuklysdavo nuo urvų dešimtis kilometrų, o paskui turėdavo grįžti atgal“, – pasakoja antropologė Janina Tutkuvienė.

Psichologas Gintaras Chomentauskas per pokalbį taip pat dažnai remiasi antropologų tyrimais. „Fiziškai stipresnis vyras galėdavo lengvai sutramdyti moterį, jei ji nenorėdavo jam paklusti. Tačiau moterys išmoko savų paklusnumo išgavimo metodų. Yra moterų, kurios ir be kuokos, ir be raumenų priverčia vyrus šliaužioti, kartais ir bučiuoti joms kojas“, – taip Žmogaus studijų centro vadovas aiškina, kad moterys iš prigimties geresnės manipuliuotojos. Moterys greičiau ir tiksliau supranta žmonių emocijas ir dažnai geba efektyviau bendrauti. „Bendruomenės psichologinis klimatas priklausė būtent nuo moterų. Jos negalėjo rimtai pyktis tarpusavyje, nes nuo to priklausė jų palikuonių saugumas. Vyrams medžiotojams rūpėjo suderinti veiksmą, pasiekti tikslą, o sutarti po medžioklės nebuvo jau taip svarbu, jie vienas kitą galėjo ir užmušt.“

Kaip susišnekėti skirtingomis kalbomis?

Vidurnaktį žmona vyrui niukteli per petį. Prasikrapštęs akis jis klausia: „Kas nutiko?“ Ji piktai atrėžia: „Tu užsigrobei pernelyg didelę dalį lovos.“ Vyras atsiprašo ir apsiverčia ant kito šono. Žmona puola raudoti: „Tu visada manimi naudojiesi.“ Vyras sutrinka: „Pala pala, juk aš netyčia, aš miegojau.“ Jis nesupranta, jog tai, kas jam atrodo nekaltas poelgis, žmonai yra jų santykių metafora. Moteris nori pasakyti, kad šeimyniniame gyvenime jai trūksta erdvės.

Tokią istoriją pasakoja amerikiečių sociolingvistė Deborah Tannen knygoje „Tu tiesiog nesuprasi“. Išnagrinėjusi daugybę vyrų ir moterų pokalbių mokslininkė tvirtina, jog stipriosios ir silpnosios lyties atstovai kalba skirtingomis kalbomis.

Moterys piktinasi, kad vyrai joms nepasakoja smulkių detalių. Vyrus erzina moterų gvildenamos smulkmenos. Jos neapkenčia, kai vyrai sako, kad šiuo metu nieko negalvoja. Jie nesupranta, kaip galima reikšti garsiai dėmesio nevertas mintis. Tai, kad moterys šneka daugiau už vyrus, D. Tannen vadina mitu. Per konferencijas ir vakarėlius vyrai mėgsta skaldyti pokštus ar rodyti savo žinias. Moterys žodžius beria siaurame šeimos ar pažįstamų rate. Žinoma, jos dievina kuistis savo ir kitų jausmuose. Vyrams kalba yra informacijos šaltinis, moterims – būdas užmegzti ryšį.

Kalbėdamiesi vyrai visuomet stengiasi išsaugoti statusą. Būtent dėl to jie taip nenori nepažįstamoje vietoje klausti kelio – tai, kad ko nors nežinai, rodo, jog esi silpnas. Būtent dėl to jie nemėgsta kalbėtis apie jausmus ir rūpesčius – atskleidus paslaptis, jėgos pasiskirsto netolygiai. Gyvenimas vyrams yra kova už būvį.

Moterys į pasaulį žiūri kaip į ryšių voratinklį. Statusas joms rūpi, tačiau jį jos įgyja draugaudamos su populiariausiais bendruomenės nariais. Kalbėdamos moterys siekia palaikymo. D. Tannen šį teiginį iliustruoja pasakojimu apie moterį, kuri neteko vienos krūties. Pasiguodusi draugei, kad prastai jaučiasi žvelgdama į save veidrodyje, moteris sulaukė ją nuraminusio atsakymo: „Suprantu, jog jautiesi klaikiai, lyg tavo kūnas būtų išniekintas.“ Išgirdęs tokį pat skundą vyras pasiūlė pasidaryti plastinę operaciją. Moteris supykusi puolė į ašaras. Ji tenorėjo patvirtinimo, kad tokiomis aplinkybėmis jaustis blogai yra normalu, o pasiūlytas sprendimas tarsi atėmė teisę blogai jaustis.

Jei moteris ima vyrui priekaištauti, tai ženklas, kad ji jaučiasi vieniša. Tačiau vyrui atrodo, kad moteris nori jį kontroliuoti. Jis atsitveria laikraščiu ir stengiasi negirdėti priekaištų. Taip įsisuka užburtas ratas – kuo labiau ji trokšta šilumos, tuo labiau jis bijo prarasti nepriklausomybę.

Kas tampo mūsų liežuvius už virvučių? G. Chomentauskas aiškina, kad daug ką lemia smegenų sandara. Vyrų smegenyse yra daugiau baltosios medžiagos – neuronus jungiančių aksonų ir dendritų, kurie padeda geriau po visus smegenis išskirstyti ir apdoroti informaciją. Dėl to vyrai lengviau susikaupia prie vienos užduoties, dėl to jie geriau orientuojasi erdvėje. Moterų smegenų baltoji medžiaga susikoncentravusi didžiojoje smegenų jungtyje, lotyniškai vadinamoje corpus callosum. Šis nervų pluoštas jungia dešinįjį ir kairįjį smegenų pusrutulius.
Žinia, mūsų smegenų pusrutuliai atlieka skirtingus darbus. Kairysis kontroliuoja analitinį, į tikslą orientuotą elgesį, o dešinysis valdo spontaniškesnius, emocinius veiksmus. Moterų smegenų pusrutulius jungia gerokai daugiau laidų. Galbūt dėl to jos gali tuo pačiu metu valyti langus, vaikyti šunį, keisti elektros lemputes ir dar kalbinti laikraštį skaitantį vyrą.

Moterys irgi medžiojo žvėris

Feministė Margarita Jankauskaitė šneka aistringai – šiek tiek virpančiu balsu ir žibančiomis akimis. Lygių galimybių plėtros centro projektų vadovė tvirtina kovojanti ne su vyrais, o už visuomenę be stereotipų. Tokią, kurioje moterys neraudotų dėl celiulito, o vyrai nesigėdytų namuose auginti vaikų. Kaip ir dauguma feminisčių, p. Jankauskaitė mano, kad lytis yra tik socialinis konstruktas. Kalbos apie biologinius skirtumus jai primena XIX amžiaus mąstytojų samprotavimus, kad įgijusios išsilavinimą moterys tampa nevaisingos.

„Tai priešmenstruacinis sindromas, tai sindromas prieš nėštumą, tai krizė po gimdymo – visais moters gyvenimo tarpsniais galima pasakyti, kad jai „stogas važiuoja“ dėl to, kad ji yra moteris. Verksmingumas, jautrumas, isteriškumas, nesusigaudymas – jeigu tokios savybės būtų priskiriamos vyrui, sakytume, kad jis ligonis“, – p. Jankauskaitė karštai ir greitai beria žodžius. Kartą per jos paskaitą universitete vienas studentas aiškino niekada neisiantis dirbti, jei jo viršininkė bus moteris, mat moterims kas mėnesį būna menstruacijos. „Kai paklausiau, ar moteris tuomet darbo vietoje darosi nepakaltinama, jis patvirtino, kad taip“, – feministė įsitikinusi, kad kai kurie vyrai tebemąsto lyg viduramžiais.

Kalbos apie mūsų smegenyse praeities paliktus įspaudus p. Jankauskaitei atrodo juokingos: „Nesąmonė, kad moterys tupėjo urvuose su vaikais ir laukė, kol vyrai joms bizoną atneš. Stambius gyvūnus išties medžiodavo vyrai, tačiau tai sudarė tik dešimt procentų maisto raciono. O smulkius padarus medžiodavo ir moterys.“ Skirtingų antropologų surinkti duomenys dažnai labai skiriasi. Viena iš teorijų skelbia, kad urvų laikais egzistavo vyrų ir moterų lygybė. „Moterys rinkėjos galėjo surinkti daug gyvybiškai būtinų išteklių, todėl darė bendruomenei didelę įtaką. Vyrų ekonominis vaidmuo iškilo prasidėjus ariamajai žemdirbystei. Atsirado produktų perteklius, jį buvo galima parduoti – tai daryti ėmėsi vyrai.“ Ponia Jankauskaitė mano, kad tada moterų statusas ir krito.

Mes linkę moterų darbą vertinti kaip lengvesnį. Štai Indijoje vienose bendruomenėse ryžių sodinimas laikomas vyrišku darbu, kitose – moterišku. Į ryžius sodinančius vyrus žvelgiama su pagarba – bendruomenei jų triūsas atrodo sunkus ir reikšmingas.Taip pat plušančios moterys vertinamos kaip dirbančios kasdienį ir ne itin sunkų darbelį.

Nors įstatymai Europoje dabar užtikrina lygias teises, moterys iki šiol uždirba vidutiniškai dvidešimčia procentų mažiau. Garsiais politikais ar verslininkais taip pat dažniausiai tampa vyrai. Margaritai Jankauskaitei tai neatrodo natūralu: „Nė vienas iš mūsų negimstame neutralioje aplinkoje – net mūsų kalba galios santykius įtvirtina. Jei nuo pat vaikystės berniukai skatinami rizikuoti, siekti savo tikslo, jie išsiugdo tokių gebėjimų. O mergaitei kalama į galvą, kad ji turi būti kukli, švelni ir graži. Jei kokia drąsi moteris nusprendžia žengti į vyrišką sritį, aplinkiniai dažnai abejoja jos gebėjimais.“ Visi esame jautrūs kritikai, todėl moterys turi būti ypač užsispyrusios, kad pasiektų aukštumas.

Kada vištytės ima elgtis kaip gaidžiukai?

Paklausta, kaip vertina feministines teorijas, antropologė Janina Tutkuvienė tiesiog užsiplieskia: „Nesuprantu, kodėl viskas yra tik arba juoda, arba balta. Puiku, kad atsiranda judėjimų ir jie gina moterų teises, tačiau mane žeidžia, kad kartais už tas teises kovojama neturint elementarių žinių apie žmogaus kūną.“ Mokslininkę ypač piktina sociologų įrodinėjimai, kad nėra vyriškų ir moteriškų hormonų – neva abiejų lyčių atstovų kūnuose galima rasti tų pačių hormonų. „Moteris turi turėti šiek tiek vyriškų hormonų, kitaip moteriškieji normaliai nesigamins. Tačiau moters ir vyro organizmuose esančio testosterono kiekis skiriasi šimtus kartų.“

J. Tutkuvienei daug minčių sukėlė belgų antropologų atliktas tyrimas. Jie tyrė, kas nutiks, jei viščiukų gemalai bus veikiami kitai lyčiai būdingais hormonais. Paaiškėjo, kad hormonų į gemalus suleidus anksti, paukščiukai dažnai tampa hermafroditais. Tie, kurie hormonais buvo paveikti jau susiformavus lytinei sistemai, gimę atrodė lygiai taip pat, kaip ir tyrimuose nedalyvavę jų giminaičiai. Tačiau greitai paaiškėjo, kad elgiasi jie labai keistai.

„Višta tokia „gaidiška“, vaikšto baisiausiai vaidindama, sparnais mojuoja, galvą kilnoja ir netgi mėgina giedoti. O gaidys toks vargšiukas, tupi užguitas kaip vištelė“, – p. Tutkuvienė matė filmuotą tyrimo medžiagą. Nuo paukščių mes gerokai skiriamės. Tačiau mokslininkė mano, kad panašiai hormonai gali veikti ir žmones.

Psichologas Gintaras Chomentauskas prieš dešimtmetį manė, kad mūsų elgesį labiausiai lemia auklėjimas. Tačiau sužinojęs apie naujus mokslinius tyrimus nuomonę pakeitė. „Auklėjimas paaiškina skirtumus tarp vyrų ir skirtumus tarp moterų. Bet vyrų ir moterų tarpusavio skirtybes labiau lemia genetinė sankloda“, – psichologas tvirtina, kad maži berniukai ir neraginami griebia šautuvėlius, o mergaitės čiumpa lėles ir žaidžia „namus“.

„Jau lopšyje įbrukau Jonui pliušinį meškiuką. Jokio jis šautuvo nematė, namuose nė vienos knygelės apie karą nebuvo. Ir gerai pamenu – jam buvo metai ir du mėnesiai, kai išklibusį sofos galą nurovė ir ėmė „šaudyti“, – psichologui antrina p. Tutkuvienė. Beje, mokslininkai nustatė, kad tos mergaitės, kurių testosterono lygis organizme buvo aukštesnis, rinkosi berniukiškus žaislus.

Rodos, dabar jau metas papasakoti, kas nutiko berniuku gimusiai ir mergaite tapusiai Brendai.

Mergaitė, kurią vadino gorila

Mergaitė Brenda labai didžiavosi ilgais plaukais, papuoštais spalvotu kaspinu. Ketverių metukų amžiaus ji buvo švelnesnė už savo dvynį brolį ir, skirtingai nei jis, nemėgo žaidimų, per kuriuos susipurvina drabužėliai. Dar tokia mažutė padėdavo mamai tvarkyti virtuvę. Kalėdų senelio ji paprašė padovanoti lėlių namelį. Tokius faktus 1972-aisiais savo knygoje aprašė mokslų daktaras Johnas Money. Triumfuodamas jis pagrindė spėjimą, kad lytis priklauso tik nuo auklėjimo. Graži istorija apie išgelbėtą sužaloto berniuko gyvenimą, ar ne?

Daug vėliau paaiškėjo, kad mokslininko minimi faktai buvo iš piršto laužti. Berniuku gimusi mergaitė aršiai plėšė mamos pasiūtas sukneles. Ji abejingai mėtydavo į šalį giminaičių dovanotas lėles. Ji griebdavo brolio žaislus ir voliodavosi purvyne. Ypač neramu tėvams pasidarė, kai „dukra“ ėmė lankyti mokyklą. Mergaitės jos vengė, berniukai tyčiojosi. Įžeista Brenda aršiai puldavo muštis. Dvynukų mama Janet Reimer nervinosi mokytojų klausinėjama, kodėl jos dukra elgiasi taip keistai – lyg būtų ne mergaitė. Brenda net sėdėdavo praskėtusi kojas.

„Gorila“, „urvinė moteris“ – taip ją šaukė tikrosios istorijos nežinoję vaikai. Sulaukusi penkiolikos Brenda tėvams ir pati ėmė skųstis nesijaučianti mergina. Tuomet Reimeriai sulaužė psichologui duotą pažadą niekuomet vaikui nepasakoti tiesos. 1980-ųjų kovo keturioliktąją Brenda sužinojo savo kūdikystės istoriją. Vėliau žurnalistams jis (taip, vėliau ji vėl tapo juo) pasakojo tuomet patyręs didžiulį palengvėjimą. Staiga tapo aišku, kad jis visai ne išprotėjęs keistuolis, o tiesiog žiauraus eksperimento auka.

Chirurgai pašalino nuo vartotų moteriškųjų hormonų užaugusias krūtis, suformavo dirbtinį penį ir sėklides. Brenda nusprendė pasivadinti Davidu. Testosterono injekcijos padėjo užsiauginti raumenis, tačiau ką tik „užgimęs“ vaikinas netikėjo sukursiąs normalią šeimą. Porąkart jis bandė žudytis. Vėliau visiems atrodė, kad Davido gyvenimas prašviesėjo – jį įsimylėjo moteris, vardu Jane, jis vedė ir įsivaikino tris vaikus. Tačiau Davidas šviesių spalvų nematė. 2004-aisiais keistasis vyriškis pasitraukė iš gyvenimo. Jam tebuvo 38-eri.

Neskubėkite iš šios graudžios istorijos daryti skubotų išvadų. Psichologo Johno Money klaidos – įspėjimas, kad neverta žmonių gyvenimų derinti prie teorijų. Pasaulis sudėtingas ir paslaptingas. Gali būti, kad Davidas gyveno visai kitaip nei mes tariamės žiną. Gali būti, kad feministės pasako daug nemalonių, bet teisingų dalykų.

Aguonų nuoviru girdyti vaikai

Vienas biologinis vyrų ir moterų skirtumas akivaizdus ir feministėms: vyrai negali gimdyti vaikų. Įsčiose užsimezgusi gyvybė net ir labai drąsias moteris dažnai priverčia sulėtinti tempą. „Versle niekada nežinai, ar idėją pavyks įgyvendinti sėkmingai. Vyrams paprasčiau – turi idėją, eina ir daro. O moterys mąsto, ar rizikuodamos nepakenks vaikams“, – feministė M. Jankauskaitė mano, kad dirbti moterims būtų kur kas paprasčiau, jei vyrai noriai eitų tėvystės atostogų. Lygių galimybių plėtros centro projektų vadovė jau kelerius metus rengia akcijas, raginančias tėvelius tapti laimingais vaikų augintojais.

Antropologė J. Tutkuvienė mąsto kitaip. Kai studentės jai užsimena norinčios tapti chirurgėmis, dėstytoja dažnai ima atkalbinėti. „Ten, kur reikia dirbti po dvylika valandų, o kraujas liejasi laisvai, moteriai labai sunku. Visuomet klausiu tų drąsuolių – o kas tavo vaiką iš darželio paims?“ – mokslininkė įsitikinusi, kad tik nenorinčios turėti vaikų gali visą save aukoti „vyriškam“ darbui. Vyrai turi padėti moterims auginti vaikus, tačiau gamta jiems nedavė gebėjimo pastebėti kiekvieną kūdikio krustelėjimą.

Augindama dukrą mokslininkė pernakt keldavosi po dvidešimtį kartų. Sykį vyras chirurgas jos pagailėjo – tegu pailsi, jis pabudės. „Prabudau vidury nakties, vaikas žviegia, spiegia, o tėvelis ramiausiai miega. Taip evoliucija sutvarkė, kad moterys jautresnės.“ Tiesa, p. Tutkuvienė pabrėžia, kad nejaučiantis potraukio pabūti su vaiku vyras yra nenormalus. Net aukštesnės kategorijos beždžionių patinai rūpinasi savo šeima.

„Atsibus tas vyras, jei žinos, kad jis yra atsakingas“, – p. Jankauskaitė mano, kad viskas priklauso nuo mūsų įsitikimų. Jei žinai, kad būtina keltis penktą ryto, niekuomet nepramiegi. O jei leidi sau patingėti, šalia ausies nors ir pusvalandį gali plyšauti žadintuvas. Feministė aiškina, kad praeities nereikėtų piešti kaip idilės, kai egzistavo nuostabus motinos ryšys su vaiku: „Nė viena kaimo mama negalėjo sau leisti prabangos sėdėti rankele parėmusi galvą ir stebėti, kaip auga jos vaikai. Visi ėjo į laukus pjauti rugių, o vaikas ežioj paliktas gulėdavo. Ne paslaptis, jog ir aguonų nuoviru pagirdydavo, kad ramiau miegotų. Dažnai vyresni vaikai ar senos bobutės tuos bamblius prižiūrėdavo – tie, kas negalėjo dirbt.“

Laimingųjų namų šeimininkių Vakarų Europoje ir Amerikoje atsirado po karo. Tuomet prasidėjo spartus ekonomikos augimas. Daugelis vyrų gaudavo tokią algą, kad galėjo vieni išlaikyti šeimą. Tačiau serginčios namų židinį moterys kažin ar buvo labai laimingos – kaip tik tais laikais imta garsiai kalbėti apie smurto problemas.

Kas uždirba pinigų, tas yra galingesnis – aiškus mūsų visuomenėje egzistuojantis stereotipas. Būti išlaikomam moters daugeliui vyrų atrodo didžiausia gėda. M. Jankauskaitė mano, kad vyriškumo tapatinimas su uždirbtų pinigų kiekiu itin neigiamai veikia ir pačius vyrus. „Čia kultūros įdiegtas kompleksas. Nė viena moteris nepradės galvoti apie vyrą, kad jis prastesnis, jei pati daugiau uždirbs. Patys vyrai linkę dėl to tapti besikankinančiais ant sofos neįgaliaisiais.“ Beje, Skandinavijoje pastebėta, kad grįžę iš tėvystės atostogų vyrai išmoksta produktyviau skirstyti darbo laiką – toks teigiamas rūpinimosi kūdikiu poveikis.

Kas valdys ateities pasaulį?

Psichologas Gintaras Chomentauskas įsitikinęs – moterys neturėtų dejuoti, kad jas diskriminuoja. Atvirkščiai – šie laikai moterims ypač palankūs. Joms visai nereikia įgyti vyriškųjų savybių, kad galėtų sėkmingai vadovauti kolektyvui. Požiūris į bendravimą keičiasi. Kovingas atkaklumas organizacijose imamas vertinti menkiau už draugišką bendradarbiavimą.

„Jei prie darbdavio durų stovėtų kompetentingų darbuotojų eilė, vyriškas vadovavimo stilius tiktų. Tačiau jei dabar išvarysite netikėlį, iš kur imsite normalų darbuotoją? – samprotauja p. Chomentauskas. – Darbuotojus dabar reikia auginti lyg vaikų darželio vaikus. O moterys geba būti kantresnės auklėtojos.“

Sunku nuspėti, kas valdys ateities pasaulį. Vyrai kartais atrodo įsibaiminę – tarsi moterys juos norėtų prispausti po padu. Gali būti, kad tai tik dar vienas nesusišnekėjimo ženklas. Jos nori bendradarbiauti, jie bijo būti kontroliuojami.

Sociolingvistė Deborah Tannen tvirtina, kad svarbiausia suvokti, jog esame skirtingi. Tuomet išmoktume kitam paaiškinti savo mintis suprantama kalba. Didžiausia klaida yra sakyti, kad yra vienas būdas klausytis, kalbėtis, elgtis. Tiesų yra daug. Jei tai suprastume, dėl lygių teisių kovoti nereikėtų.

© Verslo žinios, 2002
Cituojant žinutę, nuoroda į UAB "Verslo žinios" būtina.